Kokios buvo socialinės išmokos ir algos sovietmečiu
Nepaisant to, kad nuo Nepriklausomybės atkūrimo praėjo jau 31 metai, vis dar galima išgirsti klasika tapusią frazę, kad prie ruso tai buvo gyvenimas, ne taip kaip dabar: visi turėjo darbą, mėsa ir būdavo mėsa, o ne kažkokie E, pusė miesto dalindavosi viena granionke (aka stikline) prie gazirovkės automato ir niekas nesusirgo jokiais virusais, net žmonės, ir tie buvo geresni, durų niekas nerakindavo, o visų svarbiausia – per teliką nerodė reklamos. Dabar gyvenimas jau nebe tas... Bet ar tikrai? Šis klausimas yra amžinas kaip koks mokesčių mokėjimas ar mirtis. Remdamiesi Lietuvos Statistikos Departamento pateikiamais duomenimis, nusprendėme atsakyti į šį klausimą. Paprastai.
1985 metais darbininkų ir tarnautojų vidutinė mėnesinė alga buvo 160 rublių. Apskaičiuota, kad maždaug 31 procentą pajamų žmonės išleisdavo maistui, apie 9 procentus tekdavo mokesčiams bei įmokoms, apie 5 procentus pajamų žmonės skirdavo alkoholiniams gėrimams, o drabužiams, audiniams bei avalynei – apie 18 procentų.
Vieno namų ūkio disponuojamosios pajamos 2016 m. sudarė vidutiniškai 1 039 EUR per mėnesį, o disponuojamosios pajamos vienam namų ūkio nariui – 471 EUR per mėnesį. Vidutinis atlyginimas Lietuvoje 2020 IV ketv. „į rankas“ buvo 967,30 eur. Skaičiuojama, kad vienas asmuo vidutiniškai 20 procentų pajamų išleidžia maistui, 2,5 procento – alkoholiui ir tabakui, 4,4% – aprangai bei avalynei, mokesčiams (komunaliniai ir ryšio) – 11 procentų savo pajamų, o būsto priežiūrai, apstatymui tenka 3,4 proc. išlaidų.
Nuo 1985 m. kiek pakilo išlaidos mokesčiams, bet tai gana lengvai paaiškinama – dabar įprasta imti paskolą būstui įsigyti, o anksčiau būstą buvo galima gauti nemokamai, todėl atkrisdavo būsto paskolos įmokos. Taip pat gerokai sumažėjo išlaidos maistui. Nieko keista – dabar turime galimybę rinktis prekes pagal poreikį ir kainą (nuo pigiausių maisto prekių linijų iki ekologiškų). Drąstiškiausiai pakito išlaidos aprangai ir avalynei – jos nuo minėtų 1985-ųjų sumažėjo maždaug 13 procentų.
Svarbu paminėti ir pensijas. Primename, kad anksčiau moterys į pensiją išeidavo sulaukusios 55-erių metų, vyrai 60-ies, o dabar žmonės išeina 65-erių. 2020 m. vidutinė pensija siekė 377 eurus, o 1986 metais – 68 rublius (410 eur, tai yra tik truputi daugiau nei dabar, tad buvo truputi perdėta sakyti, jog anksčiau pensininkai gyveno geriau, nes kaip pamatysite kituose skyriuose kainos buvo ganėtinai didelės).
Labai skiriasi socialinės garantijos ką tik pagimdžiusioms mamoms – Sovietų Sąjungoje nebuvo tokio dalyko kaip kelių metų motinystės atostogos. Moterims buvo suteikiamos 77 dienos (ir prieš gimdymą, ir po gimdymo), vėliau – 117 dienų. Išmokas ir paramą daiktais gaudavo tik daugiavaikės ar labai sunkiai besiverčiančios mamos. Vaikai į lopšelius-darželius buvo priimami nuo pusės metų, tačiau dėl finansinės paramos nebuvimo neseniai pagimdžiusios mamos buvo priverstos į darbus grįžti gerokai anksčiau – moterys dalijasi istorijomis, kad į darbą eidavo su kelių mėnesių kūdikiu ant rankų, kitos palikdavo vaikus kaimynėms už sutartą mokestį. Nors buvo teigiama, kad lopšelių-darželių infrastruktūra yra puiki, realybė buvo kiek kitokia – gauti vietą valstybiniame darželyje buvo labai sunku, reikėjo ilgai laukti eilėje, o dirbti tam, kad šeima išsilaikytų, reikėjo abiems suaugusiems. Mokestis už darželį siekė 12 rublių (72 eur). Dabar, priklausomai nuo miesto, valstybinio darželio kaina yra 51-64 eurai.
Situacija kiek pakito nuo 1982 metų – mamos, nenutrūkstant darbo stažui, galėjo auginti vaikus iki pusantrų metų, buvo skiriama pusės minimalaus atlyginimo dydžio išmoka.
ar tikrai anksčiau maistas buvo geresnis?
Iki šių dienų labai gajus mitas, kad sovietmečiu maistas buvo maistas, o ne kažkoks marmalas su E, kaip dabar. Pirmiausia – tuo metu nebuvo reikalavimo ženklinti pakuočių, nurodant tikslią sudėtį ir maistinę vertę. Ant pakuotės dažniausiai buvo pavadinimas ir gamintojas, retkarčiais nurodomas riebumas ar kalorijos. Be to, sovietmečiu laukai buvo tręšiami sveikatai itin pavojingais pesticidais, kurių kiekis maiste dabar yra griežtai ribojamas ir nuolat stebimas ESFA (Europos maisto saugos tarnyba) bei VMVT (Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba).
Bene žinomiausias Sovietų Sąjungos produktas yra ,,Daktariška” dešra, savo pavadinimą gavusi 1936 m. dėl to, kad sanatorijose besigydantiems pilietinio karo dalyviams buvo skiriama kaip maisto papildas tik su daktaro išrašytu receptu. Iki šiol ši dešra kelia neįtikėtinai daug aistrų – vis pasigirsta, kad anksčiau joje bent būdavo mėsos. Radome originalų dešros receptą ir galime jį palyginti su 2020 m. receptūra.
Sovietinė „Daktariška“ (1936 m.)
- 70 proc. pusriebės kiaulienos
- 25 proc. aukščiausios rūšies jautienos
- 3 proc. kiaušinių
- 2 proc. pieno
- Prieskoniai
Šiuolaikinė „Daktariška“ (2021 m.)
- Kiauliena
- Vanduo
- Jautiena
- kiaulienos odelės
- druska ir prieskoniai (pipirai, muskatas)
- aromato ir skonio stipriklis natrio glutamatas
- antioksidantai: askorbo rūgštis E316,
- kvapiosios medžiagos
- rūgštingumą reguliuojanti medžiaga E450
- tirštiklis E412
- konservantas natrio nitritas.
Akivaizdu, kad šiuolaikinėje šlapiankoje yra kiek daugiau priedų – jie yra reglamentuoti ES, visiškai saugūs sveikatai, tačiau padeda ilgiau išlaikyti produkto šviežumą bei geras skonines savybes. Mėsos kokybė taip pat yra gerokai griežčiau kontroliuojama nei anksčiau. Dėl šios priežasties mėsos gaminių skonis nekinta priklausomai nuo partijos. Specialistai pastebi, kad anksčiau dešra buvo gerokai riebesnė ir joje buvo daugiau druskos, kurios dabar stengiamasi vartoti mažiau dėl žalos sveikatai. Jie taip pat sako, kad tiek dabar, tiek anksčiau buvo naudojami įvairūs priedai maisto skoninėms savybėms gerinti – askorbatai, rūgštingumą, lipnumą gerinančios medžiagos. Skirtumas tas, kad nebuvo reikalavimo pateikti sudėtį ant įpakavimo.
SSRS visiems gaminiams turėjo GOST, t.y. valstybinį standartą. Jame buvo aprašoma procentinė gaminio sudėtis (kaip aukščiau pateiktoje lentelėje). Kadangi mėsos (tam tikros rūšies arba apskritai) pritrūkdavo, ją, pagal GOST 23670-79 aprašą, dešrose ir dešrelėse buvo galima pakeisti štai taip: „Vietoje jautienos, kiaulienos, avienos leidžiama panaudoti baltyminius stabilizatorius, taip pat jautienos bei kiaulienos arba avienos masių mišinius, maistinę plazmą, kraujo pakaitalus bei krakmolą arba kvietinius miltus.“
Kaip minėta anksčiau, visoje Sovietų Sąjungoje kainos laikėsi daugmaž vienodos apie 20 metų, vėliau, apie 1984 metus, pradėjo šiek tiek kilti. Taip pat bene kiekviena produktų grupė turėjo atskiras specializuotas parduotuves - vienoje stovėdavo eilė prie mėsos, kitoje - prie pieno, duonos produktų, daržovių ar žuvies. Pateikiame lentelę su kai kurių prekių kainų palyginimu.
1985 m.
Vid. alga 160 rublių
2020 m.
Vid. alga 967 eur (,,į rankas”)
Tradicinį prekių krepšelį anuomet sudarydavo duona, batonas, pienas, grietinė, arbata, kruopos (pvz., perlinės, miežinės), dešros ar dešrelės, žalia mėsa, sausainiai, miltai. Dabar sunkiai galėtume įsivaizduoti, kad parduotuvėje nebūtų galima rasti bananų, apelsinų, citrinų, tirpios kavos, žirnelių, majonezo ar pipirų, o sovietmečiu dėl šių (ir daugelio kitų) dalykų buvo stovima eilėse net po kelias valandas. Bananai ir apelsinai reiškė laisvę, o kavos puodelis kavinėje kainavo 25 kapeikas (1,5 eur).
Palyginimui – viešojo transporto bilietėlis kainavo vos 4 kapeikas (0,24 eur), tačiau kai kurie įsigudrindavo panaudotus bilietus naudoti dar kartą: juos atsargiai išlygindavo, kad nesimatytų pradurtų skylių ir naudodavo dar ir dar kartą. Pašnekovė Aušra prisimena, kad jos miestelyje viena moteris iš kažkur gaudavo deficitinių prieskonių – gvazdikėlių, pipirų, kurie kainavo nesuvokiamai didelius pinigus: šiek tiek pipirų – 1 rublis. Visa šita pogrindinė prekyba vykdavo, žinoma, slaptai ir tik pažįstamiems žmonėms, nes tokia prekyba buvo draudžiama.
D aug kas prisimena, kad ketvirtadienis valgyklose buvo žuvies diena. Kodėl? Nes Sovietų Sąjungoje trūko mėsos. Apskritai maistas jose buvo gana prastas – košės vandeningos, padažai itin gausiai tirštinami miltais, arbata labai saldi, o kompotas skiestas vandeniu. Geresnės kokybės maisto buvo galima rasti restoranuose. Vienas jų buvo „Neringa“, kuri garsėjo ne tik puikiu aptarnaujančiu personalu, kokybišku maistu, bet ir plačiu bei kitur nematytu alkoholinių gėrimų pasirinkimu.
Kalbinti žmonės prisimena, kad ko jau parduotuvėse niekada netrūkdavo, tai alkoholio: degtinės (importinės ir Lietuviškos), alaus ir vyno. Alaus butelis kainavo 35 kapeikas (2,11 eur), tačiau grąžinus stiklinę tarą galėjai atgauti 12 kapeikų. Alkoholis buvo didelė gyvenimo Sovietų Sąjungoje dalis – „prirašymai“, „išrašymai“, gimtadieniai, darbovietėje iškeltų tikslų pasiekimas. Šis sąrašas tęsiasi ir tęsiasi. Mieste išsilaikyti buvo lengviau jei turėjai giminių kaime arba sklypelį kolektyviniame sode. Iš kaime gyvenančių artimųjų buvo galima gauti mėsos, kiaušinių, o iš kolektyviniame sode esančio savo daržo ir vaismedžių – daržovių, obuolių, uogų. Žmonės retai eidavo į restoranus, tam reikėjo ypatingos progos, o 150 skirtingų silkės paruošimo būdų močiutės irgi žino ne iš gero gyvenimo, mat silkė buvo pati pigiausia žuvis, kurios netrūkdavo. Didesniuose miestuose prieš šventes parduotuvėse atsirasdavo žirnelių ir majonezo.
Gyvenimas klojosi lengviau ir mažiau laiko reikėdavo praleisti eilėse jei buvai įtakingas arba turėjai blatą. Blatas – produktų ar paslaugų gavimas pasinaudojant pažintimis. Tokių pažinčių buvo ypatingai pravartu turėti prekybos sektoriuje. Pavyzdžiui, jei dirbai parduotuvės vedėja, automatiškai turėjai šiokį tokį statusą, žinojai kada kokias prekes gausi ir galėjai prekiauti „pro antras duris“, t.y. atidėti prekes ir jas parduoti brangiau, tačiau be eilės, pažįstamiems arba įtakingiems žmonėms.
Viskas pigiau? jūs rimtai?
Ž monės linkę pamiršti, kad anksčiau daugybė dalykų, tarp jų ir dalis aprangos prekių, būdavo deficitas, bet jei vis tiek norėjai būti kiečiausias vaikinas ar mergina rajone, galėjai pirkti prekes iš spekuliantų (vadinasi, maždaug dvigubai brangiau nei reali daikto kaina). Jaunajai kartai paaiškiname – spekuliantai užsiimdavo prekių perpardavimu slaptai. Importinės prekės, tokios kaip firminiai džinsai, treningai, sportbačiai, buvo sandėliuojamos kažkur atokiau, nes toks verslas buvo nelegalus ir baudžiamas ne tik piniginėmis baudomis, bet ir laisvės atėmimu. Įdomu, kiek kainuodavo deficitiniai firminiai rūbai?
- Džinsai („Levis“, „Lee“, „Wrangler“) – 100-120 rublių (604 - 725 eur)
- Džinsinis švarkelis – 120 rublių (725 eur)
- Sportbačiai – 80 rublių. (483 eur)
Nuvykus į, tarkime, Maskvą, visas šias prekes buvo galima įsigyti pigiau, tačiau vis tiek reikėjo laukti eilėse. Spekuliantai taip ir versdavosi – vykdavo į Maskvą, nusipirkdavo drabužių, rankinių ir, grįžę į Lietuvą, juos parduodavo ženkliai brangiau. Su Maskva susisiekimas buvo puikus – 20 val. sėdęs į traukinį Kaune ar Vilniuje jau kitą rytą galėjai atsidurti Maskvoje ir bėgti užsiimti eilės prie norimų prekių. Traukinio bilietas kainavo ~10 rublių (60 eur).
Pigiau buvo galima apsipirkti socialistinio lagerio šalyse, tačiau tam, kad būtų galimą patekti į ,pavyzdžiui, Lenkiją, reikėjo specialaus komandiruotės leidimo. Tokį gavus, žmonės galėdavo išskeisti 30 rublių į tos šalies, į kurią vyko, valiutą. Nors „Biedronkų“ tuomet dar nebuvo, tačiau Lenkijoje klestėjo dideli turgūs, kuriuose už išsikeistus 30 rublių galėjai neprastai apsipirkti. Tuometinė Jugoslavija garsėjo kokybiškais batais, sportbačiais, treningais, Čekija – krištoliniais dirbiniais, o Vakarų Vokietija buvo tikrų tikriausia svajonė, tačiau į ją patekti buvo faktiškai neįmanoma.
Jei turėdavo draugų ar giminaičių, žmonės iš Vakarų Vokietijos ar Amerikos, gaudavo siuntinių su drabužiais ir daiktais. Labai norima dovana buvo OTTO katalogas. Ten žmonės gaudavo jį į pašto dėžutes nemokamai, o Lietuvoje tokį buvo galima parduoti už 5 rublius. Kuo katalogas toks ypatingas? Jame buvo daugybė „vakarietiškų“ drabužių nuotraukų, todėl žmonės nešini juo eidavo pas siuvėjus ir siūdindavosi kažką panašaus.
Kita nuostabi lauktuvė iš vakarų buvo celofaninis reklaminis maišelis su mergina ant motociklo, rankoje laikančią cigarečių pakelį arba maišelis su vienos alkoholio rūšies reklama. Tokį Lietuvoje mažai kas turėjo, tad maišas buvo vertinamas kaip didelis turtas. Tam, kad jo nesugadintų, žmonės į „išeiginį“ maišą dėdavo dar vieną maišelį, kurio negaila, ir tik tada naudodavo.
Sovietų Sąjungoje buvo ištisas uždraustų grupių sąrašas, todėl melomanai stengdavosi gauti pasaulietiškos muzikos diskų iš užsienio – „AC/DC“, „Queen“, „Pink Floyd“ ir pan. Tokios plokštelės juodojoje rinkoje galėjo kainuoti nuo 30 iki 50 rublių (181 - 300 eur). Palyginimui – įrašų firmos „Melodija“ plokštelė tekainavo apie 3 rublius (18 eur). Dabar „Spotify Premium“ narystė kainuoja 9 eurus per mėnesį.
Tik priminsime, kad vidutinė alga 1985 m. siekė 160 rublių, o 1986 metais šaldytuvas kainavo 299 rublius (1807 eur), skalbimo mašina – 90 (543 eur), nespalvotas televizorius – 267 (1613 eur), magnetofonas – 357 (2157 eur), fotoaparatas – 65 rublius (392 eur), o ir pasirinkimas buvo menkas – dažniausiai vienas modelis ir markė. Vienos algos nepakako nei televizoriui, nei šaldytuvui – daiktams, kuriuos be didesnių problemų šiandien gali įsigyti bene kiekvienas. Sunku įsivaizduoti, bet televizoriai ir šiaip buvo retenybė, ypač atokesnėse vietovėse. Be to, sovietmečiu dėl nuolatinio įvairių maisto ir ne maisto prekių stygiaus kūrėsi juodoji rinka, kuri, žinoma, nėra įtraukta į oficialią statistiką, tačiau manoma, kad sudarė labai didelę dalį. Kita vertus, ne veltui juokaujama, kad sena technika – neužmušama. Klestėjo remonto dirbtuvės, žmonės patys iš atskirų detalių susikonstruodavo net magnetofonus, o sugedus daiktui ne keisdavo jį nauju, o mėgindavo tvarkyti jį patys arba su meistro pagalba.
Įdomi detalė, kurios jaunesnioji karta galbūt nežino – kainos buvo nustatomos SSRS Ministrų Tarybos, todėl visoje sovietų sąjungoje jos buvo vienodos nuo 1962 m. iki 1983 m. Vėliau prekės pradėjo kasmet nežymiai brangti, tai ypatingai pasijuto apie 1988 metus, kai daugumos prekių kaina pakilo apie 20%.Statytis namą tai pat buvo gerokai sunkiau nei dabar – nuolat trūko net mažiausių dalykų, tokių kaip varžtai, įrankiai ar plytos. Bet kokiai statybai reikėjo paskirto sklypo, projekto (jie buvo standartiniai, kelių tipų), paskyrų statybinėms medžiagoms. Paskyras gavus, reikėdavo pačiam sukti galvą iš kur gauti, tarkime, skiedinį, plytų ir t.t.
ar tikrai butus dalino nemokamai?
Šis teiginys iš dalies yra tiesa, tačiau norintys gauti būstą stovėdavo eilėse po kelis ar net kelioliką metų, o atėjus eilei buto rinktis negalėjai – buvo galima tik priimti arba atsisakyti kas siūloma. SSRS nebuvo tokios sąvokos kaip privati nuosavybė, todėl ir butai nuosavybės teise nepriklausė jame gyvenančiam žmogui ar šeimai - šis turtas priklausė valstybei. Po SSRS žlugimo nekilnojamojo turto buvo galima įsigyti arba išsipirkti butą, kuriame tuo metu gyvenai, už investicinius čekius, kuriuos gavo visi dirbantys žmonės.
Reikia pripažinti, kad nekilnojamasis turtas, o ypač didžiuosiuose Lietuvos miestuose, nėra pigus, tačiau dabar galima pačiam nuspręsti kokio dydžio buto nori, koks turėtų būti jo išplanavimas, koks bus kambarių interjeras, kokie baldai ar daiktai jame džiugins akį. Anksčiau visi butai, priklausomai nuo kvadratūros, turėjo tą patį išplanavimą – viename rajone nuėjęs į kitą namą galėjai ir pasiklysti, nes jie atrodė identiškai, o dėl pasirinkimo stokos daugelis apstatydavo namus tokiais pačiais baldais ir daiktais.
Pašnekovė Rima prisimena, kad po santuokos persikraustę į pirmus savo namus, su vyru užsimanė įsigyti indų servizą, kuris tuo metu kainavo nesuvokiamai didelius pinigus – 200 rublių. Dalį pinigų padovanojo tėvai, kitą dalį taupėsi patys ir galų gale įsigijo išsvajotą Čekoslovakišką servizą dvylikai žmonių – tokio turto pavydėjo ir draugės, ir kaimynės.
Ar "reikalai" su švietimu buvo geresni?
Sovietmečiu mokytojai uždirbdavo 150-180 rublių (906 - 1087 eur). 2020 m. I ketv. mokytojo alga „į rankas“ vidutiniškai siekė 914 eurų. 2020-2021 m. bendrojo ugdymo mokyklose moko 20 030 mokytojų. 1984-1985 m. šis skaičius buvo gerokai didesnis – 37 800. 1984 m. aukštosiose mokyklose iš viso studijavo 11 594 studentai, 2020 metais buvo sudarytos 11 708 studijų sutartys (valstybės finansuojamos ir valstybės nefinansuojamos). Su kolegijomis buvo sudaryta 8561 sutartis. Vadinasi, 20 269 studentų per vienerius metus! Skaičiuota, jog 1 tūkstančiui darbininkų tekdavo 118 žmonių su aukštuoju išsilavinimu (11,8%, 1985 m. duomenys). 2019 m. duomenimis net 40% dirbančiųjų turėjo aukštąjį išsilavinimą.
Mokyklos ir universitetai buvo stipriai ideologizuoti. 7-9 metų vaikai priklausė spaliukams (Spaliukai – Lenino anūkai). Į ją buvo užrašomi visi vaikai. Sukakus 10-čiai metų vaikai stodavo į pionierius. Pionieriai, kuriems priklausė 10-15 metų vaikai, egzistavo iki TSRS suirimo 1991 metais. Jų šūkis buvo „Visada pasiryžęs!“. Vaikai ryšėjo raudoną kaklaskarę ir segėjo pionieriaus ženkliuką. Apie 1940 m. šiai organizacijai priklausė apie 44 tūkstančius vaikų. Vėliau jaunuoliai galėdavo stoti į komjaunimą. Manoma, kad per visą SSRS ši organizacija turėjo apie 42 milijonus narių.
Mokiniai privalėjo dėvėti uniformas. Berniukai turėjo tamsiai mėlynus švarkus ir kelnes, o mergaitės – suknelę, prijuostėlę ir baltą apykaklę. Vaikus kasmet tikrindavo mokyklos seselė – žiūrėdavo ar jie neturi utėlių, ar tvarkingi, nesugedę mokinių dantys.
Mokyklose sovietmečiu buvo draudžiama rašyti kaire ranka, galimos fizinės bausmės, stovėjimas kampe. Buvo justi stipri socialistinės ideologijos sklaida – per klasės valandėles buvo kalbama apie tai, kokie turėtų būti tarybiniai žmonės ir tarybiniai vaikai, pasakojamos istorijos apie SSRS didvyrius. Istorijos pamokos taip pat atrodė kitaip nei dabar, nes jose nebuvo mokoma Lietuvos istorijos, tik šiek tiek užsiminta apie kai kuriuos LDK kunigaikščius, bet iš esmės dėstoma tik tai, kas buvo naudinga SSRS.
Jaunuoliai mokėsi tiek lietuvių, tiek rusų kalbų tiek pat valandų per savaitę. Per lietuvių kalbos pamokas buvo analizuojami kūriniai klasikų, tokių kaip, tarkime, Donelaitis, bei „raudoni“ autoriai – S. Nėris, P. Cvirka, J. Baltušis ir t.t., o per rusų kalbos pamokas – rusų autoriai, pvz., Puškinas, Gogolis, Tolstojus. Labiau rūpėjo ne kūrinių literatūrinė kokybė, o juose dėstomos vertybės. Mažesniuose miestuose antroji užsienio kalba dažniausiai būdavo anglų, o didmiesčiuose buvo galima rinktis anglų, vokiečių arba prancūzų kalbas.
Aukštasis mokslas buvo nemokamas, tačiau konkursai tikrai dideli: į vieną vietą vidutiniškai pretenduodavo net 7 kandidatai. Aukštųjų mokyklų I-IV kursų studentai apie 1980-uosius gaudavo 40 rublių (241 eur) stipendiją, V-VI kursų – 45 rublius mėnesiui. Studentai apsigyvendavo bendrabučiuose, kurie kainavo 3 rublius (18 eur) mėnesiui, o jei šis neįtikdavo arba jame pritrūkdavo vietos, galėdavo nuomotis kambarį pas žmones, tačiau taip nutikdavo labai retai, nes bendrabučiuose virė tikrasis studentiškas gyvenimas. Vasaromis studentai išvykdavo į darbo ir poilsio stovyklas. Jaunimas kasdavo bulves, mūrydavo pastatus, dorodavo derlių ir pan. Ši veikla buvo privaloma, tačiau už darbą jose buvo šiek tiek mokama: po mėnesio darbo studentai parsiveždavo nuo 20-50 rublių (120 - 300 eur), bet galėdavo ,,chaltūrinti” ir taip užsidirbti papildomai. Tie, kas su studentų statybiniais būriais išvykdavo į Rusijos gilumą, galėdavo uždirbti net iki 300 rublių (1813 eur). Rudenį, prasidėjus mokslo metams, studentai taip pat privalėdavo vykti į talkas – šios buvo neapmokamos, trukdavo mėnesį. Iki studijų pabaigos likus 6 mėnesiams, pagal mokslo rezultatus studentai būdavo paskiriami į darbovietes, kuriose privalėjo dirbti bent jau ateinančius trejus metus.
Egzistuoja mitas, kad SSRS buvo galima pasiekti svaiginančių karjeros aukštumų. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad įspūdingas karjeras galėjo turėti tik žmonės, kurie priklausė partijai. Visi kiti, nepartiniai, direktoriais tapti negalėjo.
Išvados
1. Nepriklausomoje Lietuvoje žmonės kur kas mažiau išleidžia maisto prekėms, buitinei technikai, avalynei bei drabužiams, šiek tiek sumažėjo išlaidos alkoholiui (tai galima sieti su sumažėjusiu alkoholio vartojimu apskritai), tačiau gyventojai 2,4 procento daugiau moka už būstą bei jo išlaikymą.
2. Pagerėjo socialinės garantijos mamoms, tačiau pensinis amžius padidintas nuo 55 metų moterims ir 60 metų vyrams iki 65-erių abiems lytims. Tai vyksta dėl gyventojų senėjimo.
3. Prekės, kurios anksčiau buvo deficitas, dabar yra lengvai prieinamos - kalbame ne tik apie maistą, bet ir apie drabužius ar buitinę techniką.
4. Sugriežtėjo maisto žaliavų kontrolė, kardinaliai pasikeitė pakuočių ženklinimas.
5. Nuo 1984-1985 metų 48% sumažėjo mokytojų, dirbančių mokyklose, tačiau smarkiai išaugo studentų bei žmonių su aukštuoju išsilavinimu skaičius.
6. Aukštasis mokslas anksčiau buvo visiškai nemokamas, tačiau stipriai ideologizuotas. Dabar valstybė taip pat skiria valstybės finansuojamas vietas stropesniems moksleiviams.
Po 31-erių metų turbūt bus dar geriau nei yra dabar, tačiau neabejotina, kad milenialsai su nostalgija prisimins tuos laikus kai po pamokų bėgdavo į kompiuterinę, telefono baterija laikydavo savaitę, o polifoninės melodijos buvo didelis dalykas. Turbūt net ir tie keistosios Z kartos vaikai kažkada anūkams pasakos, kad, va, 2021 metai buvo jėga, na o dabar tai visiškas balaganas. Kol kas mes esame jauni ir laimingi. Už kelių dešimčių metų liksime tik laimingi, o tas dienas kai paplūdimyje žiūrėjom TikTokus, valgėm šašlykus ir mums nieko neskaudėjo, atsiminsime kaip vienas gražiausių akimirkų. Net jei už daugybės metų bus pigiau, moderniau ir geriau.