Pensijų pažadai – tai skola, kurią įmonės vengia taip įvardinti.

Balanse atrodo puikiai.

Išnašose slepiasi bombos.

Finansų žurnalistai šaukia apie įmonių skolos lygius.

Bet pamiršta pridėti nepadengtas pensijų išmokas.

Tikroji skolos analizė prasideda ten, kur baigiasi oficiali balanso ataskaita.

Kodėl? Nes niekas nenori pripažinti, kad pensijų pažadai yra tiesiog atidėtos skolos.

Vidutinis pensijų padengimo lygis? 82%.

Kas padengs likusius 18%? Turbūt ne dabartinė vadovų komanda.

Protingi investuotojai skaito išnašas.

Visi kiti perka akcijas pagal antraštes.

‍

Vadovai vadina prestižo nurašymus "neeiliniais įvykiais".

Rinka vadina juos "prisipažinimu, kad permokėjai".

Balanse prestižo vertė atrodo nekalta.

Kol netampa didžiausiu nurašymu ketvirčio ataskaitoje.

Direktorių valdyba pritaria akvizicijai su "strategine" premija.

Po dvejų metų ta pati valdyba patvirtina nurašymą.

Įdomus sutapimas.

Prestižo nurašymas nėra klaidos pripažinimas.

Tai tiesiog pavėluotas susitaikymas su rinkos realijomis.

Geriausi vadovai tai supranta.

Vidutiniokai slepia nurašymus finansinių ataskaitų 47 puslapyje.

‍

Sintetinis ETF panaikina sekimo paklaidą.

Taip pat prideda sandorio šalies riziką.

Bet šito niekas tau investicijų seminare nepaminės.

Paslėpta rizika – geriausia rizika, tiesa?

Pirmiausia stebime indeksą, paskui stebime banką.

Investuotojai perka sinetinius ETF dėl tikslaus indekso sekimo.

Visiškai pamiršdami, kad tas tikslumas ateina su nauja rizika.

Kada paskutinį kartą skaitei sintetinio ETF prospektą?

Turbūt tarp tų 100 puslapių teisinių formuluočių.

Kodėl paprasčiausias sprendimas visada turi slaptų kabliukų?

Nes tai finansų rinka, mielieji.

‍

Privataus kapitalo fondai – tiesiog mokesčių siurbliai su geru marketingu.

2% valdymo mokestis neskamba baisiai?

Per 10 metų tai sudarys 20% tavo kapitalo.

O dar pridėk 20% nuo pelno.

Finansų konsultantai švyti rekomenduodami privatų kapitalą savo klientams.

Keista, kad niekada neparodo tikrosios ilgalaikės grąžos.

Galbūt todėl, kad po visų mokesčių ji vos lenkia indeksą?

Lyginamieji indeksai? Privataus kapitalo pasaulyje jie neegzistuoja.

Kaip patogu.

Vienas dalykas yra tikras – privataus kapitalo valdytojai praturtėja.

Ar tu praturtėsi? Tai jau kitas klausimas.

‍

Visi ekonomistai kalba apie recesijos riziką.

O tuo metu infliacija tyliai ėda tavo pelno maržas.

Įmonės su silpna kainodara patiria didžiausią smūgį.

Konkurentai pakelia kainas 7%.

Tu drįsti tik 3%.

Rezultatas? Reali 4% erozija tavo pelningumo.

Rinkos analitikai vis dar vertina tavo akcijas pagal nominalią, ne realią grąžą.

Klasika.

Stiprios įmonės infliacijoje auga.

Silpnos išnyksta tyliai, net nepastebėdamos tikrosios priežasties.

Klientai nesiskundžia kainomis tiek, kiek galvoji.

Jie skundžiasi verte.

Ar gali pasakyti skirtumą?

‍

Investuotojai veržiasi į privataus kapitalo fondus.

Vadina tai "diversifikacija".

Finansų konsultantai rekomenduoja 20% portfelio skirti privačiam kapitalui.

Turbūt pamiršo paminėti 2% valdymo ir 20% sėkmės mokesčius.

Išleidai 6.500 eurų už alternatyvių investicijų mokymus.

Bet vis dar nesuvoki, kad privataus kapitalo rinka - tai mokesčių struktūra pasislėpusi už nepalyginamų rodiklių.

Dar viena analizė apie privataus kapitalo grąžą.

Nuo žmogaus, kuris niekada nematė tikro fondo mokesčių atskaičiavimo.

Realybė: po visų mokesčių, vidutinis privataus kapitalo fondas vos lenkia rinką.

O skaidrumas? Tas žodis neegzistuoja privačiame kapitale.

‍

Visi bijo recesijos.

Bet infliacija kerta stipriau įmonėms be kainodaros galios.

Vadovai kalba apie augimo strategijas.

Tuo pat metu prarasdami realią vertę su kiekvienu nepakankamu kainos pakėlimu.

Išleidai 8.000 eurų už vadybos kvalifikacijos kėlimą.

Bet vis dar nesuvoki, kad 5% infliacija su 2% kainos kilimu reiškia 3% nuostolį.

Dar viena konferencija apie išgyvenimą ekonomikos sulėtėjimo metu.

Iš žmogaus, kurio įmonė prarado 40% vertės dėl nesugebėjimo perkelti išlaidų vartotojams.

Tikra tiesa: be kainodaros galios, infliacija tau pavojingesnė nei recesija.

Ši pamoka kainuoja milijonus.

‍

Visi nori apsisaugoti nuo rinkos nuosmukio.

Bet mažai kas nori už tai mokėti.

Kritinės rizikos draudimas brangiausias tada, kai visi jo nori.

Ir pigiausias tada, kai niekas jo nepirktų.

Portfelio valdytojai perka apsaugą aukščiausiomis kainomis.

O tada ją parduoda, kai rinka krenta, nes "per brangu laikyti".

Išleidai 4.000 eurų už rizikos valdymo kursus.

Bet vis dar nesuvoki kontraciškumo principo.

Dar viena prezentacija apie apsisaugojimo strategijas.

Nuo žmogaus, kuris išjungė savo hedžus lygiai prieš 2022 metų nuosmukį.

Reali išmintis: pirk draudimą po nuosmukio.

Kai visi kiti pardavinėja ir kainos žemiausios.

Tai prieštarauja instinktams?

Todėl tai ir veikia.

‍

Analitikai vertina įmonės skolos kokybę pagal praeities reitingus.

Lyg kredito maržos negalėtų padvigubėti per savaitę.

Vadovai planuoja kapitalines išlaidas remiantis dabartinėmis finansavimo sąlygomis.

O tada nustemba, kai rinka staiga užsidaro.

Išleidai 5.000 eurų už korporatyvinių finansų seminarus.

Bet vis dar nesuvoki, kad kredito maržos plečiasi greičiau nei valdybos spėja mažinti išlaidas.

Dar viena analizė apie skolos refinansavimą.

Nuo žmogaus, kuris niekada nematė tikro likvidumo šoko.

Protingi CFO stebi abi puses:

Ir kredito maržas, ir kapitalines išlaidas.

Vidutiniokai reaguoja tik tada, kai jau per vėlu.

‍

Dauguma įmonių turi grynųjų pinigų valdymo politiką.

Bet taip niekada ja nesivadovauja.

Finansų direktoriai laiko milijonus nulinės grąžos sąskaitose.

Ir vadina tai "konservatyvia strategija".

Neatnaujinta grynųjų pinigų politika nuo 2015 metų.

O tada stebisi, kodėl infliacija suėdė 20% jų perkamosios galios.

Grynųjų valdymas virto de-facto investavimo strategija.

Pasyviausia ir brangiausia strategija istorijoje.

Dar vienas susirinkimas apie likvidumo valdymą.

Iš žmogaus, kuris nesupranta, kad nulinė grąža reiškia realų nuostolį.

Tiesa: geri finansų direktoriai atskiria operacinį likvidumą nuo perteklinių grynųjų.

Kiti tiesiog leidžia pinigams degti.

‍

Visi kalba apie tarptautinę diversifikaciją.

Niekas nemini valiutos rizikos.

Valdai globalų portfelį be valiutos draudimo?

Tavo grąža priklauso nuo euro kurso tiek pat, kiek nuo investicijų kokybės.

Išleidai 3.000 eurų už tarptautinių finansų kursą.

Bet vis dar nesuvoki, kad valiutos draudimas turi kainą.

Draudimas apsaugo grąžą.

Bet gali sudeginti likvidumą greičiau nei užtrunka pasakyti "margin call".

Dar viena prezentacija apie globalias investicijas.

Nuo žmogaus, kuris neatpažintų valiutos swap sandorio, net jei šis jam trenktų į veidą.

Pasirink: stabilumas arba likvidumas.

Abu vienu metu? Tai įmanoma tik finansinėse pasakose.

‍

Visi naudoja tą patį rizikos barjerą visą karjerą.

Lyg finansiniai tikslai nesikeistų kartu su amžiumi.

50-mečiai investuoja kaip 25-mečiai.

O tada stebisi, kodėl negali miegoti ramiai.

Tavo rizikos tolerancija turėtų mažėti proporcingai kraujospūdžiui.

Ne todėl, kad esi silpnas.

O todėl, kad esi protingas.

Investicijų valdytojai siūlo agresyvias strategijas artėjant pensijai.

Įdomu, ar jie patys taip investuoja savo pinigus.

Tiesa: rizikos barjeras turėtų kilti su tavo amžiumi.

Ne todėl, kad praleidai progą praturtėti.

O todėl, kad nebenori prarasti to, ką jau sukūrei.

‍

Visi kalba apie kapitalo grąžą per akcijų išpirkimus.

Lyg tai būtų stebuklinga formulė.

Realybė? Vadovai perka savas akcijas aukščiausiomis kainomis istorijoje.

O žemos kainos? Tada jie "neturi lėšų išpirkimams".

Finansų direktoriai dievina išpirkimus, kai akcijos pervertintos.

Pamiršta apie juos, kai kainos krenta 40%.

Kompanijos išleido 950 milijonų eurų saviems vertybiniams popieriams pirkti.

Vidutinis pelningumas po išpirkimo? Mažesnis nei indekso.

Dar viena prezentacija apie išpirkimų privalumus.

Nuo žmogaus, kurio įmonė išpirko savas akcijas 15% aukštesne kaina nei dabartinė rinkos vertė.

Protingi vadovai išperka akcijas, kai jos pigios.

Vidutiniokai tai daro, kai reikia dirbtinai didinti EPS rodiklį.

Dividendai gal ir nėra tokie seksualūs kaip išpirkimai.

Bet bent jau nepriklausomi nuo vadovų suvokimo apie tikrąją įmonės vertę.

‍

Visi finansų ekspertai žiūri į pelningumo kreivę kaip į ateities pranašę.

O iš tikrųjų, tai tik nuotaikų žiedas.

Kiekvieną kartą, kai kreivė invertuojasi, finansų komentatoriai skelbia pasaulio pabaigą.

Jau trečią kartą šiais metais.

Prognostikai kelia aliarmą dėl būsimos recesijos.

Tuo pat metu jų investiciniai portfeliai krenta labiau nei akmuo vandenyje.

Išleidai 2.500 eurų už makroekonomikos kursą.

Bet vis dar nesuvoki, kad rinka gali išlikti neracionali ilgiau nei tu gali išlikti mokus.

Dar vienas seminaras apie ekonomikos ciklus.

Iš žmogaus, kuris neatspėjo nė vieno didesnio rinkos posūkio per pastarąjį dešimtmetį.

Faktas: pelningumo kreivė parodo dabartines rinkos nuotaikas.

Ne tai, kas įvyks po metų.

Geri investuotojai supranta skirtumą tarp indikatorių ir pranašysčių.

O visi kiti? Jie perka kripto valiutas pagal TikTok patarimus.

‍

Visi džiaugiasi įspūdingais pelno rodikliais.

O laisvų pinigų srautai? Apie juos niekas nekalba.

Finansų analitikai keičia savo titulus kas mėnesį.

Vis dar nesugeba atskirti tikro verslo efektyvumo nuo buhalterinių triukų.

Įmonės skelbia rekordinius ketvirčius.

Tuo tarpu jų pinigų likučiai mažėja greičiau nei kavos puodelis pirmadienio rytą.

Išleidai 7,000 eurų už finansų analitiko kursus.

Bet vis dar nežinai, kad laisvi pinigų srautai svarbiau už deklaruojamą pelną.

Dar viena prezentacija apie pelno augimą.

Nuo žmogaus, kurio įmonė nesugebėjo sugeneruoti teigiamo pinigų srauto nuo 2018 metų.

Realybė: laisvi pinigų srautai parodo tikrąją verslo būklę.

O deklaruotas pelnas? Tai tik skaičius, kurį galima lengvai manipuliuoti.

Norite sužinoti įmonės tikrąją vertę? Pamirškit gražias pelno eilutes.

Sekite pinigus.

‍

Kai nuolatinės palūkanų normos kyla, augimo akcijų vertė mažėja.

Visi kalba apie naujus technologijos stebuklus.

Niekas nekalba apie diskontuotų pinigų srautų modelius.

Investuotojai perka akcijas dėl emocijų.

Pardavinėja dėl matematikos.

Tu moki sukurti sudėtingą Discord serverį kriptovaliutų prekybai.

Nežinai, kaip perskaičiuoti DCF, kai palūkanų norma pakyla 2%.

Kiekvienas nori kalbėti apie augimo potencialą.

Niekas nenori atsižvelgti į kapitalo kainą.

Nenuostabu, kad tavo portfelis nukrito 40%.

Šiandien būtų puikus laikas suprasti, kaip palūkanų normos veikia tavo investicijas.

O ne vėl tikrinti socialinių tinklų, ieškant naujų investavimo "galimybių".

‍

Korporacijos giriasi savo ESG reitingais.

Investuotojai perka ESG fondus.

Visi nori jaustis gerai dėl savo investicijų.

Bet tikroji ESG vertė slypi kitur.

Ne gražiose ataskaitose.

Ne aukštuose įvertinimuose.

O rizikos valdyme.

Kompanijos, kurios iš tiesų rūpinasi aplinkosaugos, socialiniais ir valdymo klausimais, išvengia problemų.

Išvengia baudų.

Išvengia teisminių ginčų.

Išvengia reputacijos krizių.

Tikra ESG alfa ateina ne iš to, kas atrodo gerai.

O iš to, kas padeda išvengti milijoninių nuostolių ateityje.

Dažnai geriausi ESG sprendimai net nėra taip įvardijami.

Tiesiog protingas verslo valdymas.

Ilgalaikė strategija.

Apgalvotas rizikos vengimas.

Visi mėgsta kalbėti apie mokesčių optimizavimą.

Kaip nors ypatingai.

Kaip kažką magišką.

Bet mokesčiai yra tiesiog dar viena išlaidų eilutė.

Traktuokite juos kaip bet kurią kitą išlaidą.

Optimizuokite.

Planuokite.

Mažinkite.

Kaip darytumėte su darbuotojų atlyginimu.

Kaip darytumėte su nuomos kaina.

Kaip darytumėte su bet kuria kita verslo išlaida.

Nei daugiau.

Nei mažiau.

Protingas verslininkas peržiūri kiekvieną išlaidų eilutę.

Ieško efektyvumo.

Mokesčiai niekuo nesiskiria.

Tik dar viena skaičių eilutė jūsų finansinėje ataskaitoje.

‍

Klasikinis 60/40 portfelis galbūt nebėra tai, kuo visi jį laiko.

Akcijos ir obligacijos tiek metų.

Tradicinė išmintis.

Bet pagalvokite apie rytdienos išlaidas, ne šiandienos.

Jūsų būsimi įsipareigojimai didės kartu su infliacija.

O 60/40 portfelis geriausiai veikia tik su dabartinėmis kainomis.

Ne tomis, kurios bus po 20 metų.

Obligacijos silpnai kovoja su infliacija.

Net akcijos kartais neatlaikė infliacijos spaudimo.

Dauguma pensijos planavimo strategijų pamiršta vieną dalyką.

Realią perkamąją galią.

Jūsų planas turi būti pritaikytas rytojaus kainoms.

Ne šiandienos.

Infliacija nepaiso jūsų investavimo strategijų.

Nelikvidžios investicijos žada didesnę grąžą.

Privataus kapitalo fondai.Rizikos kapitalo fondai.Nekilnojamas turtas.

Bet ši papildoma grąža turi sąlygą.

Jūs turite tikrai gebėti laukti.

Ne šiaip sakyti, kad galite laukti.

Iš tiesų laukti.

Net kai visi aplink jus parduoda.

Net kai ekonomika griūva.

Net kai jums reikia pinigų.

Nelikvidumo premija neegzistuoja tiems, kurie priversti parduoti.

Tik tiems, kurie gali ramiai sėdėti 10+ metų.

Nematydami nė cento.

Be galimybės trauktis.

Finansų rinkose kantrybė apmokama.

O nekantrumas kainuoja.

‍

Finansų patarėjai siūlo komplikuotus anuitetų planus.

Dažnai su 30 puslapių aprašymais.

Komisinius jie gauna didžiulius.

O jūs gaunate produktą, kuris veikia ne jūsų naudai.

Laikykitės paprastos taisyklės.

Jei negalite suprasti anuiteto veikimo per tris minutes.

Nepirkite jo.

Niekada.

Geri finansiniai produktai yra suprantami.

Blogi finansiniai produktai slepiasi po sudėtingomis formuluotėmis.

O tos formuluotės slepia mokesčius.

Slepia prastą grąžą.

Slepia tai, kad jūsų pinigai įšaldyti dešimtmečiams.

Paprasta taisyklė gali išgelbėti jūsų santaupas.

Žmonės mano, kad nekilnojamas turtas yra ypatingas.

Saugus investavimo būdas.

Kažkas visiškai kitokio nei akcijos ar obligacijos.

Bet tai tiesiog paslėptas svertas.

Pagalvokite apie tai:

Jūs įmokate 10-20% pradinės įmokos.

Bankas skolina 80-90%.

Tai yra 5-10 kartų didesnis svertas.

Toks pat kaip prekiauti vertybiniais popieriais naudojant maržą.

Bet niekas taip apie tai negalvoja.

Apie nekilnojamą turtą.

Visi mato: "stabilią investiciją".

Bet tikrovė kitokia.

Svertas veikia abiem kryptimis.

Kai rinka kyla, uždirbate didelį pelną.

Kai krenta, galite prarasti viską.

Vertinkite nekilnojamą turtą kaip bet kurį kitą sverto sandorį.

Su tokiu pačiu atsargumu.Su tokia pačia rizikos kontrole.Su tokiu pačiu šaltu protu.

‍

Investuojant į akcijas visi tiki vienu dalyku.

Akcijos ilgainiui duoda didesnę grąžą.

Bet yra viena sąlyga, apie kurią niekas nekalba.

Turite atlaikyti dešimtmečius trunkančius nuosmukius.

Net žinomiausi indeksai kartais krenta 10+ metų.

Ir per tą laiką jūsų portfelis gali nukristi 50%.

Tada dar 20%.

O tada dar 15%.

Tuo tarpu jūsų draugai, investavę į obligacijas, miega ramiai.

Gauna stabilią, nors ir mažesnę grąžą.

Be panikos.Be streso.Be baimės, kad reikės parduoti pačiame dugne.

Didesnis pelnas visada turi savo kainą.

Ir ta kaina – psichologinė.

‍

Visi kalba apie sudėtingas apsidraudimo strategijas.

O tuo metu korporacijos išleidžia milijonus išvestinėms finansinėms priemonėms.

Niekas nekalba apie paprasčiausią būdą.

Sumažinti išlaidas prieš krizę.

Ne taip įdomu.

Ne taip išmanu.

Bet kur kas efektyviau.

5% sumažintos išlaidos dažnai duoda geresnių rezultatų nei brangūs finansiniai instrumentai.

Visada pradėkite nuo paprasčiausio sprendimo.

O tada žiūrėkite, ar reikia ko nors sudėtingesnio.

Visi išprotėję dėl akcijų, kriptovaliutų ir NT.

O obligacijos laikomos nuobodžiausia investicija pasaulyje.

Bet obligacijos turi vieną neįtikėtiną pranašumą, kurio niekas nekomentuoja.

Jūs galite tiksliai numatyti, kada gaunate pinigus.

95% investuotojų perka obligacijas visiškai klaidingai.

Tiesiog pasirenka atsitiktinį fondą su didžiausia istorine grąža.

Arba perka trumpalaikes obligacijas, nes bijo palūkanų kilimo.

O išmintingi investuotojai daro priešingai.

Jie derina obligacijų trukmę su momentu, kada faktiškai reikės pinigų.

Jums reikia pinigų vaiko studijoms po 5 metų?

Rinkitės 5 metų trukmės obligacijas.

Reikia pinigų pensijai po 30 metų?

Rinkitės 30 metų obligacijas.

Tai paprastai ir efektyvu.

Bet niekas to nedaro, nes neskamba taip įspūdingai kompanijos vakarėlyje.

Ilgai painiojau dvi sąvokas – finansinę laisvę ir turtą. Maniau, kad būti finansiškai laisvam reiškia turėti daug pinigų. Bet kartą diskusijoje su draugu, kuris uždirba triskart daugiau už mane, supratau įdomų dalyką – jis turėjo mažiau finansinės laisvės nei aš. Taip, jo pajamos didesnės, bet ir išlaidos milžiniškos – prabangus būstas su didele paskola, brangus automobilis lizingu, privatūs darželiai vaikams, egzotiškos atostogos kelis kartus per metus. Visa tai sukūrė "auksinį narvą" – jis negali sustoti dirbti net mėnesiui, nes visa finansinė konstrukcija sugriūtų. Aš, su savo kuklesnėmis pajamomis, bet ir mažesniais įsipareigojimais, turiu daugiau lankstumo – galiu keisti darbą, imti ilgesnes atostogas ar net metus keliauti, jei sukaupčiau šiek tiek santaupų. Finansinė laisvė, kaip supratau, nėra apibrėžiama tuo, kiek uždirbi, bet tuo, kokią dalį savo gyvenimo kontroliuoji tu, o ne tavo finansiniai įsipareigojimai.

‍

Mano finansiniai tikslai visada atrodė tokie dideli ir tolimi, kad net nepradėdavau jų siekti. Milijonas eurų pensijai? Šimtai tūkstančių būstui? Dešimtys tūkstančių kelionei aplink pasaulį? Viskas atrodė neįmanoma. Konsultantas pasiūlė man pakeisti perspektyvą – nepradėti nuo didelių skaičių, o nuo mažų veiksmų. Vietoj "Man reikia sutaupyti milijoną eurų", pradėkime nuo "Ar galiu šiandien sutaupyti 10 eurų?". Šis požiūris pakeitė mano finansinį gyvenimą. Pradėjau nuo 50 eurų per mėnesį investicijoms – suma, kurios beveik nepastebėjau savo biudžete. Po pusmečio padidinom iki 100 eurų, dar po pusmečio – iki 200. Dabar, po ketverių metų, investuoju 500 eurų per mėnesį ir tai tapo natūralia mano finansinio gyvenimo dalimi. Tikslas vis dar toli, bet dabar turiu ne tik planą, bet ir įgūdžius bei įpročius tam tikslui pasiekti. Ir kai pasakoju apie tai kitiems, visada pabrėžiu – pradėk nuo to, ką gali šiandien, ne nuo to, ką turi pasiekti po 30 metų.

Visi planuoja keliones į Maldyvus išėję į pensiją.
Bet niekas nekalba apie tikrąją pensiją.
Nes kam taupyti, kai gali leisti pinigus kavai ir naujam telefonui.
Ta pensija dar taip toli.
30-mečiai sako pradės taupyti, kai jiems bus 40.
40-mečiai sako pradės, kai jiems bus 50.
50-mečiai staiga supranta, kad liko tik keli metai.
Įsivaizduokite šoką.
Kiekvienas neinvestuotas 100 eurų šiandien jus kainuoja 1000 eurų ateityje.
Bet tai nieko.
Juk tikrai norėsite dirbti iki 80-ies, tiesa?
Mažos sumos anksti pradėtos investuoti padaro didžiulį skirtumą.
Didžiulės sumos vėlai – beveik nepadeda.
Pradėkite jau šiandien. Net jei tai tik 50 eurų per mėnesį.
Jūsų ateities "aš" tikrai nenorės valgyti makaronų kiekvieną dieną.

Ilgai maniau, kad mokesčių planavimas – tik turtuolių ar didelių įmonių reikalas. Bet pernai nusprendžiau konsultuotis su mokesčių specialistu, ir tai buvo vienas geriausių finansinių sprendimų. Už 200 eurų konsultaciją jis man padėjo sutaupyti beveik 1800 eurų per metus, tik teisėtais ir paprastais būdais! Pavyzdžiui, sužinojau, kad galiu susigrąžinti dalį mokesčių už būsto paskolos palūkanas, gyvybės draudimą, studijas, net už kai kurias sveikatos paslaugas. Be to, kadangi kartais dirbu kaip freelanceris, jis patarė, kaip efektyviai deklaruoti išlaidas ir kokią veiklos formą pasirinkti. Įdomiausia, kad dauguma šių galimybių jau egzistavo, bet aš tiesiog apie jas nežinojau. Mokesčių optimizavimas nėra mokesčių vengimas – tai teisėtas būdas mokėti tiek, kiek privalai pagal įstatymus, o ne daugiau. Dabar kasmet peržiūriu savo mokesčių situaciją ir įsitikinau, kad tai investicija, kuri atsiperka šimteriopai.

‍

Kartais svarstau, ar finansinė nuojauta egzistuoja? Mano kolega Tomas visada atrodo žinantis, kada pirkti, o kada parduoti akcijas. Kai paklausiau jo paslapties, jis juokdamasis atsakė: "Nėra jokios paslapties. Aš tiesiog daugiau kalbų apie savo laimėjimus, nei apie pralaimėjimus." Tai paskatino mane pradėti vesti investicijų žurnalą, kur užsirašau ne tik technines detales, bet ir emocijas bei motyvus, kodėl priimu vieną ar kitą sprendimą. Po metų peržiūrėjęs šį žurnalą, pastebėjau keletą dalykų: 1) Mano "nuojauta" dažniausiai buvo neteisinga, ypač trumpalaikėse investicijose; 2) Geriausiai sekėsi tada, kai laikiausi paprastos strategijos be emocijų; 3) Kuo daugiau prekiavau akcijomis, tuo mažesnė buvo mano grąža. Išvada? Finansinė nuojauta dažniausiai yra tik selektyvios atminties iliuzija. Dabar savo investiciniame portfelyje vadovaujuosi principu "nuobodumas yra naujasis seksualumas" – indeksų fondai, reguliarūs įnašai ir ilgalaikė perspektyva.

‍

Prieš trejus metus su trimis artimais draugais sukūrėme "finansinį klubą". Kartą per mėnesį susitinkame pas vieną iš mūsų namuose, geriame vyną ir kalbame apie... pinigus. Iš pradžių buvo nejauku – lietuviai nelinkę atvirai kalbėti apie savo finansus. Bet ilgainiui tai tapo vienu laukiamiausių mėnesio įvykių. Mes ne tik dalinamės investavimo patarimais ar taupymo gudrybėmis, bet ir kalbame apie finansines baimes, klaidas, tikslus. Kai vienas iš mūsų svarstė imti būsto paskolą, kiti trys padėjo išanalizuoti skirtingus bankų pasiūlymus ir rasti geriausią variantą. Kai man pasiūlė naują darbą, draugai padėjo įvertinti ne tik atlyginimą, bet ir visą finansinį paketą – pensijos kaupimą, draudimą, akcijų opcionus. Ši draugų grupelė man suteikė daugiau finansinio raštingumo nei bet koks formalus kursas ar konsultacija.

‍

Pradėjau praktikuoti kasdieninius finansinius ritualus – mažus veiksmus, kurie užtrunka vos keletą minučių, bet ilgainiui turi didelį poveikį. Kiekvieną rytą peržiūriu vakar dienos išlaidas – taip išlaikau sąmoningumą, kur keliauja mano pinigai. Kartą per savaitę peržiūriu ateinančias sąskaitas ir mokėjimus – taip išvengiu vėlavimo mokesčių. Kartą per mėnesį atnaujinu savo biudžetą ir peržiūriu visas prenumeratas – taip pastebiu, jei kažkas keičiasi. Kartą per ketvirtį peržiūriu savo investicinį portfelį ir draudimus – taip įsitikinu, kad viskas atitinka mano ilgalaikius tikslus. O kartą per metus susėdu ir apžvelgiu visus finansus "iš viršaus" – kur buvau, kur esu ir kur link judu. Šie ritualai atima nedaug laiko, bet suteikia ramybės jausmą – žinau, kad mano finansai yra kontroliuojami, o ne atvirkščiai.

‍

Prieš trejus metus investavau 15 000 eurų į draugo startuolį. Po metų veiklos įmonė bankrutavo, ir mano investicija virto nuliu. Iš pradžių jaučiausi kvailai ir gėdijausi prisipažinti kitiems apie šį finansinį pralaimėjimą. Bet vėliau supratau, kad tai buvo viena vertingiausių patirčių mano gyvenime. Pirmiausia, išmokau kruopščiai įvertinti bet kokias investicijas, užduoti nepatogius klausimus ir nepasikliauti vien tik draugyste ar entuziazmu. Antra, supratau rizikos diversifikavimo svarbą – niekada nedėti visų kiaušinių į vieną krepšį, ypač jei tas krepšys yra ankstyvos stadijos verslas. Galiausiai, tai pakeitė mano požiūrį į nesėkmę – nustojau jos bijoti, nes supratau, kad net ir pralaimėjimas gali būti vertinga pamoka. Dabar žiūriu į tą 15 000 eurų kaip į mokslų kainą – per brangu būtų, jei nieko neišmokčiau, bet patys geriausi universitetai kainuoja brangiau už tokį intensyvų finansinių pamokų kursą.

‍