Šiandien knygoje perskaičiau, jog fokusas yra ne darymas konkretaus vieno darbo, o labiau sugebėjimas nedaryti kitų pašalinių užduočių/darbų, kurie nebūtų susiję su tavo pagrindine veikla. Būna situacijų kai galima uždirbti nesunkius greitus pinigus, bet tai yra laikas, kuris atimamas nuo pagrindinės veiklos ir ilgainiui tas fokuso nebuvimas duoda atitinkamus rezultatus. Mes dažniausiai to nepajaučiame, nes neturime sulyginti kaip būtų jeigu būtų t.y. tos pačios situacijos/laikotarpio mes neturime galimybės išgyventi dar kartą. Visgi kažkas man viduje sako, jog tai yra tiesa beveik visais atvejais ir mes apie tai lengvai pamirštame arba tiesiog nenorime pripažinti.

Mano tėvai gavo laišką, kuriame parašyta, jog jų investicijos uždirbo 20% per praeitus metus. Jie apsidžiaugė, o aš nelabai. Viena vertus tai yra ganėtinai dideli procentai, bet kita vertus tai yra gerokai mažiau nei galima grąža tiesiog investuojant į tokios paties rizikos pasyviai valdomą fondą. Tuo pačiu metu tas fondas uždirbo 33%. Tad jeigu esi patenkintas gaunama grąža dar visai nereiškia, jog iš tiesų tai yra gerai. Reikėtų palyginti, kokią grąžą generuoja panašūs fondai ir tada apsispręsti, ar ten kur esate yra iš tiesų taip jau gerai.

Dažnai girdime frazę, jog laikas yra pinigai.Tai yra brangiausia ką galime turėti (kartu su sveikata). Tačiau yra ir kita nuomonė, jog visgi ne laikas yra brangiausias resursas, o dėmesys. Šios dienos mintis yra truputi filosofinė. Drįstu teigti, jog brangiausias resursas yra DĖMESYS. Tu gali turėti 24 valandas, bet jeigu aplink bus įvairiausi trikdžiai kaip kad socialinė media (pvz su TikTok labai nesunkiai gali ištrinti 1 valandą ar daugiau iš savo dienos), darbų gausa (nesugebėjimas atsirinkti). Kitą kartą pagalvokite, jog kažko nepadarote ne dėl laiko stokos, o dėl įvairiausių trukdžių, kurių gal net nepastebite.

Dažnas investuotojas nesusimąsto, jog prieš pradedant investuoti reikėtų turėti pirmiausia sau atsakyti į klausimą - "Kada parduosiu įsigytą akciją / fondą ar kitą finansinį instrumentą, bei ką su tais pinigais po to darysiu". Visada galvojama, jog apie tai nuspręs vėliau. Problema yra ta, jog tas vėliau neįvyksta ir tenka priimti neracionalius sprendimus netinkamu momentu. Aš ne kartą esu susidūręs savo kailiu, kad pardaviau įmonės akciją ir po kiek laiko pirkau ją atga (už brangiau), nes nebuvo kur geriau padėti prieš tai gautų pinigų. Pardavimo strategijos dažnai neturi net ir patyrę fondų valdytojai ir jų dažnas atsakymas - tiesiog kaupiu senatvei, o kai ji ateis - tada ir mąstysiu ką daryti.

Už pinigus galima pirkti skirtingus dalykus, bet man asmeniškai vienas geriausių būdų išleisti pinigus yra pirkti kitų žmonių laiką, jog daugiau laiko liktų man pačiam. Štai vienas mano bičiulis jau prieš 10 metų samdydavo žmogų, kuris atvykdavo pas jį į darbą paimti automobilio raktelių, jog nuvežti automobilį į plovyklą ir jį pilnai sutvarkius grąžinti į biuro parkavimo aikštelę. Man tuo metu atrodė tam tikras pinigų švaistymas, nes tai galima būtų atlikti nesunkiai ir pačiam, o jis manė atvirkščiai ir turimą laiką skyrė mokymuisi ir taip kėlė savo kvalifikaciją. Šiai dienai aš jau turiu ne vieną pavyzdį, kuris tinkamas laiko pirkimui: namų tvarkytoja, maisto į namus prenumerata, auklė, online maisto produktų pirkimas.

Pamenu tuos laikus kai buvau mokykloje (~1996) ir keldavau sau klausimą "Kaip galima daryti tokią nesąmonę ir viešbučiui už naktį mokėti 100 litų? Už tokią sumą išeina ne vienas blokas gumos 'Turbo' arba 'Love is'. Tai bus daug kartų geriau nei viešbučio kambarys vienam kartui". Praėjo metų. Pinigai nebe tėvų duodami, o uždirbami. Daug kas pasikeitė (įskaitant ir bendrą ekonominę situaciją). Pasikeitė ir supratimas apie pinigus. Kiek save stebiu - tai ir toliau keičiasi. Senai atsisakiau frazių kaip kad "Niekados už tokią kainą nepirksiu to daikto / paslaugos". Kadaise teko apsistoti viešbutyje, kur suma buvo nevaikiška/nemokyklinė, bet tuo pačiu tai buvo geriausias viešbutis, kuriam teko pabuvoti ir dabar jis priskiriamas prie vienos iš gyvenimo patirčių. O patirtys dažniausiai kainuoja. O apie mokamas ir nemokamas geriausias asmenines patirtis parašysiu jau kitose minčių pasidalinimuose.

Kartais nutinka taip, jog iš tiesų darbuotojams pasiseka ir darbdavys pasiūlo investuoti į trečiąją pensijų pakopą su darbdavio pagalba. Bandžiau sau atsakyti, kodėl darbuotojas galėtų nesirinkti šio investavimo būdo. Radau tris galimas priežastis: a) darbdavys nesugebėjo pristatyti tinkamai šio produkto (arba darbuotojai tiesiog to nežino), b) darbuotojas planuoja imti banko paskolą ir tų pinigų reikia būsto įmokai, c) tikisi, jog finansų rinkoje bus labai blogai ir neplanuoja artimiausiu metu joje dalyvauti. Daugiau nesugalvojau. Gal apie tai galėtų garsiau kalbėti tokias paslaugas teikiančios įmonės? Mano žiniomis net ir tose įmonėse, kur darbdavys suteikia tokią galimbę, ja dažniausiai pasinaudoja iki 10% darbuotojų. Neįtikėtinai mažai.

Gyvenime susiduriame su skirtingomis situacijomis darbe. Kartais tai būna mažai apmokamas darbas, bet laiko visai nelieka kažką naujo naudingo mokintis, jog galima būtų pakelti savo kvalifikaciją arba tiesiog pradėti dirbti kitoje srityje. Manau labiau nelieka ne laiko, o energijos (ypač tokiose situacijose kai yra dar šeima ir jai laiko taip pat reikia skriti). O kartais būna, jog nutinka "auksinių antrankių" situacija. Amerikoje tai yra ganėtinai paplitęs išsireiškimas. Lietuvoje dar tai gana reta. Auksiniai atrankiai tai tokia situacija kai norėtum kažką keisti profesijos/karjeros atžvilgiu, bet nelabai gali, nes turi paskolas/lizingus ir kitur dirbdamas tokių sąlygų tikriausiai neturėsi. Truputi plačiau: tu dirbi įmonėje, gauni gerą atlyginimą, premijas ir taipogi įmonės akcijų kiekvienais metais; Gal darba kažkas tavęs ir netenkina ir norėtumei dirbti kitoje srityje arba išbandyti kažką naujo, bet tai tampa beveik neįmanoma dėl turimų finansinių įsipareigojimų šeimai, bankams ir išėjus kitur tas finansinis paketas nebus pakankamas. Tam tikra prasme tai gera situacija, kurioje norėtų būti tikrai nemaža dalis žmonių, kita vertus tai nėra taip paprasta, tad todėl tai vadinasi ne "antrankiai", o "auksiniai antrankiai".

Vienoje iš mano skaitytų knygų "How to die with zero" įstrigo viena mintis apie pinigų panaudojimą tam tikriems gyvenimo etapams. Ten buvo gana aiškiai ir argumentuotai parašyta, jog vietoj turėjimo vieno sąrašo ("Bucket list"), kuriame būtų surašytos tam tikros svajonės, reikėtų turėti sąrašus skirtingiems gyvenimo etapams. Paprastumo dėlei siūlomas modelis yra maždaug toks: ką daryti kai tau tarp 20-30, 30-40, ... 70-80, 80 - 90. Mes galvojame, jog būdami 70 leisime laiką keliaudami, bet teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad daugelis tokio amžiaus žmonių, tokių norų nebeturi. Tarkime mes tikėtina turėsime didžiulį norą toliau slidinėti sulaukę pagarbaus amžiaus, bet tai nebūtų protinga, nes traumos atveju gyjimas užtruktų. Man asmeniškai patinka golfas (nors aš jį žaidžiu prastai), bet paskaičius tą knygą permastau ar nelabiau vertėtų užsiimti kito tipo sporto šaka, kuri aktyvesnė ir dabar dar galiu tai drąsiai daryti. Daug minčių vienoje vietoje, bet esminė žinutė paprasta: svajonių/veiklų sąrašas skirtingiems laikotarpiams yra daug geriau nei vienas bendrinis sąrašas viskam.

Kai man buvo 30 metų - buvau bedarbis t.y. gaudavau pinigus iš darbo biržos. Tai nebuvo pati maloniausia patirtis, nors darbo paieškos specialistė buvo labai profesionali ir norinti padėti. Tai buvo mano tam tikras pereinamasis laikotarpis nuo startuolio (kuris netapo vienaragiu) į darbo paiešką įprastiniu būdu. Teisybės dėlei turiu paminėti, jog turėjau pasiūlymų, bet jų nepriėmiau, nes nenorėjau įsipareigoti pozicijoms, kurios man pasirodė ne iki galo tinkamos. Visgi ta patirtis man priminė apie vieną esminę taisyklę, jog investuoti į akcijas / fondus ar kitus finansinius instrumentus yra gerai, bet dar geriau yra investuoti į savo įgūdžius/naujus sugebėjimus. Ir tai tampa vis labiau aktualu šiame dirbtinio intelekto amžiuje kai viskas keičiasi ir yra didesnis netikrumo jausmas nei anksčiau. Mano siūlymas nepamiršti mokytis, samdytis profesionalus ir žiūrėti kaip gailmi išlikti reikalingiems ir ateityje. Investavimas į save kainuoja laiką ir pinigus, bet tai visada išliks tavo geriausia investicija.

Asmuo gaunantis minimumą yra nepavydėtinoje situacijoje ir apie finansus kalbėti yra ganėtinai sudėtinga. Bet kalbėti reikia. Reikia ieškoti ir sprendimų, kaip iš to išeiti. Viena iš minčių tai sugebėjimas surasti savyje jėgų pradėti kažko naujai mokytis, jog vėliau galima būtų užsidirbti papildomai su naujomis žiniomis. Šis procesas yra nelengvas, bet iš mano asmeninės patirties labiausiai pasiteisinęs. Prieš maždaug 10 metų pradėjau keltis 5 val ryto (kai kiti dar miega), jog galėčiau įgyti naujus įgūdžius. Šiandien tai atsiperka su kaupu.