Visą gyvenimą girdime tą patį: taupyk, investuok, ruoškis ateičiai. Bet kas, jei ši strategija turi esminių trūkumų? Bill Perkins knygoje „Die with Zero“ siūlo radikaliai kitą požiūrį – pinigai turi būti išleisti tada, kai jie sukuria didžiausią vertę mūsų gyvenime. Šiame straipsnyje – apie atminties dividendus, mirštančiųjų apgailestavimus ir klausimą, kuris gali pakeisti jūsų santykį su pinigais.
Daugelis mūsų užaugo su viena pagrindine finansine tiesa: taupyk šiandien, kad galėtum gyventi rytoj. Ši mintis tapo tokia giliai įsišaknijusi, kad retai kas sustoja ir paklausia – o kas tas „rytoj“? Ir ar tikrai norime jam paaukoti „šiandien“?
Bill Perkins savo knygoje „Die with Zero“ kelia klausimą, kuris daugeliui gali pasirodyti provokuojantis: o kas, jei viskas, ką žinome apie santykių su pinigais – klaidinga? Ne todėl, kad taupymas yra blogas. O todėl, kad taupymas be tikslo yra beprasmis.
Pradėkime nuo esmės: pinigai nėra tikslas
Pinigai yra priemonė. Tai įrankis, leidžiantis kurti patirtis, užtikrinti saugumą, suteikti galimybes sau ir savo artimiesiems. Tačiau kažkuriuo momentu daugelis mūsų pamiršta šią tiesą. Pinigai tampa skaičiumi sąskaitoje, kurį saugome, bet niekada nepanaudojame.
Perkins kalba apie fenomeną, kurį galima pavadinti „amžino atidėjimo sindromu“. Mes nuolat sakome sau: „Kai turėsiu daugiau, tada...“, „Kai vaikai užaugs, tada...“, „Kai išeisiu į pensiją, tada...“. Tačiau „tada“ dažnai niekada neateina. Arba ateina per vėlai.
Laiko ir pinigų paradoksas
Yra vienas dalykas, kurio negalime nusipirkti – tai laikas. Ir yra kitas dalykas, kurio vertė keičiasi priklausomai nuo to, kada jį naudojame – tai pinigai.
Šimtas eurų dvidešimtmečiui ir šimtas eurų aštuoniasdešimtmečiui – tai visiškai skirtingos sumos. Ne nominaliai, bet pagal galimybes, kurias jos atveria. Jaunas žmogus už šiuos pinigus gali leistis į nuotykį, kuris formuos jo pasaulėžiūrą dešimtmečius. Senyvas žmogus galbūt nusipirks dar vieną daiktą, kurio jam nereikia.
Tai nėra amžiaus diskriminacija. Tai tiesiog realybė. Mūsų kūnas, energija, gebėjimas patirti – visa tai kinta. Ir ši kaita nėra linijinė. Ji turi tempus – momentus, kai tam tikros patirtys įmanomos, ir momentus, kai jos tampa nepasiekiamos.
Atminties dividendai: investicija, kuri neša grąžą visą gyvenimą
Perkins įveda sąvoką, kuri verta dėmesio: „memory dividends“ arba atminties dividendai. Idėja paprasta, bet galinga.
Kai investuojame į patirtį – kelionę, nuotykį, laiką su artimaisiais – mes sukuriame atminties kapitalą. Šis kapitalas neša dividendus kiekvieną kartą, kai prisimename tą patirtį. Kiekvieną kartą, kai pasakojame apie ją draugams. Kiekvieną kartą, kai ši patirtis tampa pokalbio, sprendimo ar įkvėpimo dalimi.
Ir štai kas svarbu: kuo anksčiau investuojame, tuo ilgiau gauname dividendus. Kelionė su vaikais, kai jiems dešimt, neš grąžą dešimtmečius. Ta pati kelionė, atidėta „kol vaikai užaugs“, gali niekada neišvykti. Arba išvykti, bet jau be tų pačių emocijų, be to paties artumo, be tos pačios magiškos vaikystės perspektyvos.
Ką mums sako tie, kurie stovi prie gyvenimo pabaigos
Bronnie Ware, Australijos slaugytoja, daugelį metų prižiūrėjo mirštančius žmones. Ji užrasinėjo jų mintis, apgailestavimus, atradimus. Jos knyga „The Top Five Regrets of the Dying“ tapo pasauliniu bestseleriu ne todėl, kad būtų kažkas naujo. O todėl, kad daugelis iš mūsų intuityviai žinome šias tiesas, bet bijome į jas pažiūrėti.
Penktas dažniausias apgailestavimas: „Norėčiau, kad būčiau leidęs sau būti laimingesnis.“ Žmonės supranta, kad laimė buvo pasirinkimas, kurį jie nuolat atidėliojo.
Ketvirtas: „Norėčiau, kad būčiau palaikęs ryšius su draugais.“ Darbas, įsipareigojimai, „svarbesni reikalai“ nustumė šalis tai, kas iš tiesų svarbu.
Trečias: „Norėčiau, kad būčiau turėjęs drąsos išreikšti savo jausmus.“ Nepasakyti žodžiai, nepadaryta veiksmai, nerealizuotos emocijos.
Antras: „Norėčiau, kad nebūčiau tiek daug dirbęs.“ Šį apgailestavimą išsakydavo beveik kiekvienas vyras, kurį Bronnie slaugo. Jie praleido vaikų vaikystę, partnerio gyvenimo momentus, savo pačių geriausius metus – viską vardan darbo, kuris galiausiai juos pamiršo per dieną.
Ir pirmas, dažniausias apgailestavimas: „Norėčiau, kad būčiau turėjęs drąsos gyventi savo gyvenimą, o ne tą, kurio iš manęs tikėjosi kiti.“
Pastebėkite – niekas nesakė: „Norėčiau, kad būčiau daugiau taupęs.“ Niekas nesigailėjo dėl to, kad pirko bilietus į koncertą ar nuvažiavo prie jūros su šeima. Apgailestavimas visada buvo dėl to, ko nepadarė. Ne dėl to, ką padarė.
Baimė, kuri valdo mūsų sprendimus
Kodėl taip sunku išleisti pinigus patirtims, nors racionaliai suprantame jų vertę? Atsakymas paprastas: baimė.
Baimė, kad neužžteks. Baimė, kad kas nors nutiks. Baimė, kad būsime nesaugūs. Šios baimės yra natūralios ir sveikos – iki tam tikro lygio. Tačiau daugeliui mūsų jos peržengia ribą ir tampa ne apsauga, o kalėjimu.
Paradoksas toks: mes taupome, kad apsaugotume save nuo hipotetinių blogų scenarijų ateityje. Tačiau taupydami praleidžiame realias, konkrečias, nepakartojamas galimybes dabartyje. Mes aukojame tai, kas tikra, dėl to, kas gali niekada neįvykti.
Perkins neragina būti neatsakingais. Jis ragina būti sąmoningais. Suprasti skirtumą tarp saugumo ir perteklinio saugumo. Tarp protingo planavimo ir gyvenimo atidėjimo.
Praktinis klausimas, kuris gali pakeisti perspektyvą
Štai eksperimentas, kurį siūlau atlikti. Jis paprastas, bet gali būti netikėtai galingas.
Paklauskite savęs: jei šiandien sužinočiau, kad gyventi liko penkeri metai – kas pasikeistu? Ką daryčiau kitaip? Ką nustočiau daryti? Ką pagaliau pradėčiau?
Jei atsakymas „viską“ arba „daugelį dalykų“ – tai signalas. Ne signalas, kad reikia parduoti viską ir išvykti į Bali. O signalas, kad dabartinis gyvenimo modelis gal ne visai atitinka tai, kas mums iš tiesų svarbu.
Šis klausimas padeda atskirti esminį nuo neėsminio. Parodo, kur energija ir pinigai turėtų tekėti, bet neteka. Kur dėmesys turėtų būti sutelktas, bet išsiblaškęs.
Trys principai, kaip tai pritaikyti praktikoje
Pirma, periodiškai peržiūrėkite savo išlaidas ne per prizmę „kiek išleidau“, o per prizmę „ką įsigijau“. Ar pirkiniai neša vertę? Ar patirtys kuria prisiminimus? Ar investicijos į santykius ir įspūdžius proporcingos investicijoms į daiktus?
Antra, planuokite patirtis kaip planuojate finansus. Dauguma žmonių turi finansinius planus: kiek taupyti, kur investuoti, kaip valdyti biudžetą. Tačiau tik nedaugelis turi patirčių planą: kokias keliones noriu įgyvendinti? Kokius įgūdžius įgyti? Kokią laiką praleisti su artimaisiais? Jei neturite tokio plano, patirtys visada pralaimės kovoje su „praktiniais“ dalykais.
Trečia, supraskite savo laiko horizontus. Tam tikros patirtys įmanomos tik tam tikrame amžiuje, tam tikromis aplinkybėmis, tam tikroje gyvenimo fazeje. Kelionė su tėvais, kol jie sveiki. Nuotykis su vaikais, kol jie nori būti su jumis. Fiziniai iššūkiai, kol kūnas leidžia. Šie langai nebus atviri amžinai.
Tai nėra apie pinigus. Tai apie gyvenimą.
Galutiniame rezultate „Die with Zero“ nėra finansinė knyga. Tai knyga apie gyvenimą. Apie tai, kaip gyventi sąmoningai. Kaip priimti sprendimus, kurie atitinka mūsų vertybes, o ne įpročius ar baimes.
Perkins neklausia: „Kaip uždirbti daugiau?“ Jis klausia: „Kaip panaudoti tai, ką turime, kad gyvenimas būtų prasmingas?“
Ir šis klausimas, tikiuosi, vers susimąstyti. Ne dėl to, kad reikėtų skubėti išleisti visus pinigus. O dėl to, kad galėtume įvertinti, ar mūsų dabartiniai pasirinkimai veda link gyvenimo, kuriuo norime gyventi.
Nes galutiniame rezultate ne skaičius sąskaitoje parodo, kaip gyvenom. O akimirkos, kurias sukūrėme. Žmonės, su kuriais jas dalinome. Ir prisiminimai, kuriuos paliksime.
